blog

Brolio Tomo Dundzilos Kalėdiniai sveikinimai

Tue, 06 Dec 2011 08:32:21 +0100

Vyriausios skautininkės pavaduotojas ir Brolijos vadas, Tomas Dundzila, sveikina visus mūsų didelės skautiškos šeimos narius su ateinančiomis šventėmis. Jo oficialią žinutę galite rasti šiuo adresu: http://broli.skautai.net/

Žygis „Kalnų Ereliai II“ arba Vėlykos kitaip

Tue, 10 May 2011 12:00:00 +0200

Lietuvių skautų sąjungos, Europos rajono skautai ir vėl turi kuo pasigirti – per Vėlykas iškėlėme trispalvę aukščiausioje Anglijos viršūnėje – Snowdon (1,085 metrų virš jūros lygio, Velsas).

Kalnų vaizdai mus pasitikę Snowdon nacionaliniame parke

Kelionė laukė iš ties nelengva – vieni važiavo tiesiai po darbo, kiti tiesiai iš lėktuvo. Tačiau nė vienas nepraradome entuziazmo ir noro greičiau pradėti kėlionę. Taigi, sėdę į traukinį, pasileidome šiaurės vakarų link. Išlipę Bangor miestelyje persėdome į vietinį autobusą, kuris mus vežė arčiau mūsų tikslo – Snowdon nacionalinio parko. Jau autobuse atvėpo žandikauliai nuo vaizdingų kalnų aplinkui. Tiesa, mūsų autobusas skriejo siauriais vietiniais keliukais tokiu greičiu, kad retkarčiais pasidarydavo baisoka. Sėkmingai pasiekę savo starto liniją, besidairydami į visas puses, pradėjome žygį. Kuo toliau ėjome, tuo įspūdingiau viskas atrodė – nuostabi gamta ir nesibaigiantys

Broliai Mantas ir Ornandas iš šonų ir sesė Rusnė per vidurį kalnų šaltinyje

kalnai aplinkui. Iš pradžių gamta kiek stebino – plyni laukai, ir didžiulės krūvos akmens skaldos – nesuprasi, ar tai žmogaus darbas ar gamtos. Šitaip eidami, priėjome nuostabius kalnų krioklius. Vanduo buvo toks skaidrus, kad nieko nelaukę tuoj pat šokome iš batų ir puolėme braidyti. Kolegos žygeiviai kraipė galvas eidami pro šalį. Pailsėję ir atsigaivinę patraukėme toliau. Buvome jau netoliese savo nakvynės vietos – stovyklą įsikūrėme ant kalno šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabūs kalnų vaizdai. Įsikūrę ir pavalgę, išsiruošėme maudynėms krioklyje – juk tokia proga nepasitaiko kiekvieną dieną. Maudytis išsiruošėme labai drąsiai, bet jau stovint ant kranto krašto suvokėme, kad gėlas vanduo visgi labai šaltas. Tačiau nė vienas nenorėjome praleisti tokios progos ir, ilgai drąsinę vienas kitą, visi jau maudėmės kalnų šaltinyje. Ir kam reikia prabangiausių viešbučio baseinų, kai turi tokį gėlavandenį krioklį, pakankamai gilų, kad į jį būtų galima šokinėti, ir matyti kiekvieną dugno akmenėlį? Neužilgo po maudynių, prapliupo lyti, tad mes susirinkome į vieną palapinę, pasidalinome įspūdžiais, ir ilgai netrukę nuėjome miegoti – juk rytoj mūsų laukia pagrindinis mūsų kėlionės tikslas – aukščiausia Anglijos ir Velso viršūnė – Snowdon.

Štai tokiu stačiu šlaitu kopėme į kalno viršūnę. Brolis Ornandas ilsisi kairėje

Ryte atsikėlus mus pasitiko tirštas, bet greit besisklaidantis rūkas. Ilgai nelaukę išsiruošėme į viršukalnę. Nors kopti ir nebuvo labai lengva, tačiau minčių pasiduoti nekilo nė vienam, ir net nepastebėjome, kaip pasiekėme pusiaukėlę. Tačiau kuo arčiau viršūnės, tuo sunkiau darėsi lipti. Kalnas statėjo, skardis didėjo ir vis reikalavo daugiau jėgų. Nors ore ir tvyrojo rūkas, visai dėl to nesiskundėme, gerai, kad nematėme kas mums buvo po kojomis – viskas ką matėme buvo skardžio kraštas ir baltas niekas už jo. Gavę gerą adrenalino dozę, keturiom pagaliau užsiropštėme į viršūnę. Aplinkui nieko nesimatė – tik kartas nuo karto iš už debesies išlysdavo aplinkinių kalnų viršūnės, bet mums to užteko. Viršukalnėje praleidome porą valandų, ir galiausiai, iškelę Lietuvos trispalvę, pasileidome nuo kalno. Mus supo nuostabūs kalnų ežerų vaizdai, žali žali miškai, vietinės fermos, bei kalnai. Snowdonia – tai vieta, kuri gauna daugiausiai kritulių per metus visoje Anglijoje, tačiau mums pasisekė, teko pasigerėti neapsakomo nuostabumo naktiniu kalnų dangumi. Net Didieji Grįžulo Ratai, kuriuos paprastai pamatai kai tik pažiūri į dangų, buvo vos įžiūrimi per visą gausybę žvaigždynų aplinkui.

Lietuvių Skautų Sąjungos skautai iškėlę Trispalvę aukščiausioje Anglijos kalno viršūnėje. Iš kairės: Ornandas, Agnė, Rusnė ir Mantas

Maudynės kalnuose. Brolis sv. Mantas pakeliui į vandenį

Vėlykų rytas buvo nuostabus – mus pasitiko saulėtas ir labai šiltas oras. Susidaužę Vėlykiniais kiaušiniais, susikrovę daiktus, atsisveikinę su savo stovyklaviete ir pagaliau po dar vienų maudynių kalnų krioklyje, patraukėme traukinių stoties link. Pakeliui į miestą, autobuse susitikome brolius anglus skautus. Jie mus pažino iš mūsų kaklaraiščių, o patys buvo be jų. Išsiaiškinome, jog anglai skautai kaklaraiščius dėvi tik per sueigas, ir juos nusiėma darydami bet kokią aktyvią užduotį, o uniformą dėvi tik per oficialias ceremonijas, pavyzdžiui, įžodį, kuris pas juos yra vis “sutvirtinamas” praėjus tam tikram laiko tarpui. Taigi šitaip pasiekę vieną iš mažiausių Anglijos miestelių Banghor, iš kurio turėjome išvažiuoti, palydėjome saulę prie upės, ištekančios į Airių Jūrą, žiočių. Kėlionė mums paliko neišdildomą įspūdį. Pamatėme tai, ko nė vienas nė nesusapnuotų – neapsakomo grožio kalnų gamta, besiganančios avys, kalnų šaltiniai, naktinis dangus. Parsivežėme neįkainojamų nuotraukų, kurios, kaip bebūtų gaila, vistiek neperteiks to jausmo ir emocijų, kurias mes jautėme. O ir tas pergalės jausmas, iškėlus Trispalvę aukščiausioje Anglijos viršūnėje... Jau kuriame planus, kur keliausime toliau, nuotykiai nesibaigia!

Žygis "Skautavimas ne skautams" 2010 Gruodžio 11-12d.

Tue, 14 Dec 2010 16:08:58 +0100

Taigi, atėjo dar vienas savaitgalis, ir skautai vėl išsiruošė į žygį. Tačiau šį kartą pasikvietėme kartu visus, kurie galbūt norėtų prisijungti prie skautų, bet nežino kas jų laukia, ar nuo ko pradėti. Taigi, visi susitikome ankstyvą šeštadienio rytą London Waterloo stotyje, iš kur traukiniu pajudėjome link Haslmere traukinių stoties esančios maždaug penkiolika kilometrų nuo mūsų tikslo – Lietuvių Sodybos. Traukinyje visi atsipalaidavę ir prisiklausę žygio kolegų istorijų, kaip vos nepravažiavo savo stotelės, patys vos to nepadarėme, tačiau viskas pasibaigė laimingai, ir tai mums visiems išliko atmintyje kaip juokingas nuotykis.

Akimirka iš žygio

Išlipę iš traukinio, susitvarkę kuprines ir kitus nešulius, pradėjome žygį sodybos link. Ėjome ilgai, tačiau tikrai ne nuobodžiai. Nors ir medžiai pliki ir niūrūs, tačiau vaizdai gniaužė kvapą. Tolumoje matėme miestelius, o rūkas sluoksniais klojo toliau esančias kalvas. Vietose baltavo sniegas. Ėjome pro žymiąją smėlio įdubą, Devil‘s Punch Bowl, kurią pina įvairiausios legendos. Taip pat, apžvelgėme panoramą nuo antros aukščiausios viršūnės Surrey grafystėje – Gibbets Hill. Maršrutas toli gražu nebuvo pats lengviausias – kilome ir leidomės stačiomis kalvomis, ėjome plikledžiu dengtais keliais, o ir oras buvo šaltas, tad žygis pareikalavo daug kantrybės ir ištvermės. Tačiau visi, ir skautai ir ne skautai, po septynias valandas trukusio žygiavimo, sėkmingai pasiekėme skautų kalnelį sodyboje. Ilgai netrukę puolėme ruošti stovyklavietę – pririnkome malkų, užsikūrėme laužą, pasistatėme palapinę ir jau tada galėjome ramiai atsisėsti ir atsipūsti. Kol ant laužo virė mūsų skautiška makaronų sriuba, aptarėme žygį. Pailsėję, atsigavę ir sušilę prie laužo, ėmėmės veiklos toliau. Visus naujai prisijungusius išvedėme į žygį-žaidimą, kuriame buvo išbandytas jų pasitikėjimas vienas kitu. Grįžę su daug įspūdžių ir vėl susėdome prie laužo, aptarėme žaidimo prasmę bei plačiau supažindinome su skautavimu. Tuomet atėjo metas išbandyti kai ką naujo – ant laužo išsikepėme skautiškos duonelės.

Mūsų skautiškas rytas

Taip paprasta, o juk taip skanu! Vakarą užbaigę skautiškom dainom ir žaidimais, pasidalinę įspūdžiais bei pasigerėję žvaigždėtu užmieščio dangumi ir gera atmosfera prie laužo, nuėjome miegoti.

Ryte švietė saulė, viskas buvo apšerkšniję, bet užsikūrę laužą visi tuojau pat sušilome. Išsivirėme skautiškos manų košės pusryčiams, sutvarkėme stovyklavietę, ir rytą praleidome susėdę aplink laužą. Taip ir nepastebėjome, kaip atėjo pietų metas. Išsikepėme bulvių su dešra, pavalgėme, ir atsisveikinę su skautų kalneliu iki kito karto lėtai išjudėjome stoties link. Šį kartą ėjome į artimesnę stotį, kurioje įlipome į traukinį vežantį namo. Vieni pavargo labiau, kiti mažiau, tačiau visi vienodai nenorėjome namo. Pavargę, purvini, tačiau su pasididžiavimu įveikus savaitgalio išbandymus atsisveikinome, ir visi patraukėme savais keliais, iki kito karto.

Ačiū už nuotraukas sv. Mantui Kalaušiui

Skautų išgyvenimo savaitgalis - 2010 Lapkričio mėnuo

Thu, 25 Nov 2010 12:26:21 +0100

Lapkričio mėnesį visi skautai buvo pakviesti sudalyvauti skautų išgyvenimo savaitgalio stovykloje vykusioje Lietuvių Sodyboje. Nors ir nesusirinko mūsų daug, tačiau laiko nešvaistėme.

Broliai konstruoja trikojį

Savaitgalis mums pateikė daugiau išbandymų, nei buvo planuota – neturėjome virtuvės rakto, tad teko improvizuoti. Sesės išėjo ieškoti puodų, o broliai tuo tarpu sukonstravo trikojį puodui virš ugnies pakabinti. Įsirengę stovyklavietę, pavalgę ir aptarę planus, patraukėme į žygį. Tačiau žygis nebuvo įprastas. Buvo išbandytas visų pasitikėjimas vienas kitu. Visiems buvo užrištos akys ir liepta susikabinti vorele. Tuo tarpu vienas lyderis matė kelią. Matantysis lyderis vedė žygį aplink sodybą esančiu mišku. Atrodo viskas paprasta? Tačiau ar tikrai tai paprasta, kai nematai, kur eini, nežinai ko tikėtis, o ir matantysis nesigailėdamas renkasi lysti per krūmus vietoj to, kad vestų jau pramintais takeliais. Visi turėjo progą išbandyti savo lyderiavimo jėgas, bei užsitarnauti kitų pasitikėjimą. Po poros valandų trukusio žygio visi išalkę, pavargę, bet pilni emocijų po tokios neįprastos užduoties grįžome atgal į stovyklavietę. Vakarienė buvo karališka – išsikepėme dvi vištas and žarijų. Privalgę susėdome aplink laužą, visą vakarą grojome gitara, dainavome bei žaidėme žaidimus. Oras nebuvo pats geriausias, tačiau, kaip išmintis sako: nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas. Visą vakarą linojo, o mum buvo visai nė motais, tačiau kai smarkiau įsilijo, irgi nenuliūdome – visi sulindome į vieną didelę palapinę ir ten pratesėme savo skautiškas linksmybes.

Mūsų skautiškas vakaras prie laužo

Prabudus ryte vis dar lijo, tad, ilgai netrukę, pavalgėme, susitvarkėme stovyklavietę, atsisveikinome prie rusenančio laužo, ir su pergale visi savais keliais patraukėme namo. Kas kaip – vienų atvažiavo pasiimti tėveliai, o kai kurie pasileido į trumpą žygį iki traukinių stoties.

Buvo be galo smagu – ko gi daugiau ir reikia – gamta, laužas, muzika, žaidimai, o svarbiausia, pati geriausia kompanija.

Rudens žygis „Kalnų Ereliai 2010“

Thu, 25 Nov 2010 10:13:29 +0100

Paskutinį spalio mėnesio savaitgalį, trys sesės ir šeši broliai išsiruošė į rimtą žygį „Kalnų Ereliai“. Susikrovę kuprines, kelionę pradėjome ankstyvą šeštadienio rytą Londono centre sėdę į autobusą vežantį į Velso sostinę - Kardifą.

„Brecon Beacons“ nacionalinis parkas, aukščiausia pietinio Velso viršūnė „Pen Y Fan“ kairėje

Pasivaikščioję Kardife sėdome į vietinį autobusą kuris mus nuvežė į miestelį esantį netoliese mūsų žygio tikslo – Brecon Beacons nacionalio parko, kuriame stūkso aukščiausia pietų Velso viršūnė „Pen Y Fan“, esanti 886 metrų aukštyje. Nors Velsas yra pagarsėjęs kaip vienas lietingiausių Anglijos kampelių, mūsų nuostabai, pirmą žygio dieną švietė saulė. Pasiekę miestelį autobusu, pasileidome link nacionalinio parko. Ėjome nuostabiomis vietovėmis – aplink kalnai, miškai bei maži Velso miesteliai. Vos tik ištrūkome iš miesto, pasijutome, jog dabar jau tikras ruduo– kiekvienas medis vis kitoks, vienas už kitą gražesnis. Pasiekus Brecon Beacons nacionalinį parką vaizdai kvapą gniaužė. Miškai, kalnai, šen bei ten besiganančios avys, kalnų viršūnės po truputį jau dengėsi debesimis.

Visą dieną ėję, artėdami tikslo link, viršūnės, kuri prieš akis stūksojo visą dieną, o atrodė, kad neartėja, pradėjo temti, tad, kol dar šviesu, suradome miško proskyną stovyklavietei ir ten įsikūrėmė. Miškas buvo kaip iš pasakos – tamsus, tankus, be galo drėgnas ir nykus. Pavakarę pradėjo kilti rūkas, uždengdamas miško viršūnes lėtai slinko link mūsų. Įsikūrę stovyklavietę, šiaip ne taip užsikūrę laužą ir sočiai pavalgę, dar ilgai sedėjome prie laužo. Miškas buvo pilnas garsų, o tamsu - nors į akį durk. Tuoj ir kiekvieno vaizduotė pradėjo veikti, kas ką įsivaizdavo... Buvo ir baisu, ir juokinga. Smarkiau įsilijus, nuėjome miegoti – rytoj laukia sunki diena.

Visi “Kalnų Ereliai” žygio dalyviai, LSS Europos Rajono skautai

Ryte anksti atsikėlę, pavalgę ir sutvarkę stovyklavietę, visą savo mantą sudėjome į krūvą po medžiais, uždengėme ir patraukėme į Pen Y Fan kalno viršūnę. Dėja, tą rytą buvo tankus rūkas, tad užlipę kiek aukščiau, jau ėjome debesyje. Iš pradžių kopti buvo vienas juokas, tačiau vėliau nebuvo juokinga nė vienam. Vieniems kopti buvo lengviau, kitiems sunkiau – sesės jau buvo pasidavusios tris kartus, tačiau skatinamos brolių ir noro įveikti save, visi sėkmingai užkopėme į aukščiausią pietinio Velso tašką. Triumfo jausmo apimti, viršūnėje jautėmes kaip ereliai. Rūkas buvo toks tankus, kad net už poros metrų esančio žmogaus matėsi tik siluetas. Nors ir nematėme nieko toliau nei klifo kraštas, visai tuo nenusivylėme. Stovėti ant skardžio krašto, žiūrėti žemyn ir matyti visur tik baltą tirštumą buvo neapsakomas jausmas. Jautėmės tarsi atsidūrę rojuje. Tačiau per ilgai užsibūti viršūnėje negalėjome, traukiniai iš miestelio važiuoja retai, o mum reikia laiku būti Kardife, kad į autobusą, vežantį namo, suspėtumėm. Ilgai netrukę, nusileidome nuo kalno, susirinkome mantą ir šaukštais iškabinę šokoladinį sviestą patraukėme namų link. Labai skubėjome, ėjome greitu tempu, nebuvo lengva, tačiau tik pasiekę traukinių stotį supratome, kaip iš tiesų buvo sunku.

Brolių Vyčių Vlado Chockevičiaus (kairėje) ir Manto Kalaušio siluetai rūke

Sulaukę traukinio, sėkmingai pasiekėme savo autobusą, ir jau autobuse, patogiai įsitaisę, atsipalaidavom, ir pajutom, kad jau važiuojam namo. Nors ir buvome visai pavargę, purvini ir šlapi, tačiau visi buvome labai laimingi ir jau kūrėme planus sekančiam kartui. Per dvi dienas nuėjome apie 40 kilometrų, kopėme aukštyn, ir leidomės žemyn, įkopėme į aukščiausią pietinio Velso tašką „Pen Y Fan“, pamatėme nuostabių vaizdų, ir nesiruošiame sustoti. Jau kuriame planus ten sugrįžti žiemą.

Gerasis Darbelis: skautiška talka Lietuvių Sodyboje

Mon, 18 Oct 2010 03:37:42 +0200

Gerasis Darbelis – kiekvienam skautui žinomas nerašytas įstatymas, apie kurį nesigiriama ir nesididžiuojama prieš kitus. Tačiau, spalio 9-osios dienos kolektyvinis gerasis darbelis vertas, jog apie jį būtų papasakota. Ansktyvą rudeninio šeštadienio rytą, skautai susirinko talkininkauti Lietuvių Sodyboje vykusioje talkoje. Nors mūsų buvo nedaug, nuveikėme labai didelį darbą- aptvarkėme miško aplinką: rinkome sausas, sudžiūvusias šakas, smulkesnes - kūrenome, o storesnes - stipresni broliai kapojo ir jas tvarkingai sudėjome ateities laužams kūrenti.

Pavargę, tačiau laimingi atlikę gerąjį savaitgalio darbelį, dieną užbaigėme prie didelio skautiško laužo su gitara bei dainomis. Tikimės, jog kitą kartą prie mūsų prisijungs daugiau brolių ir sesių, juk kuo mūsų daugiau – tuo darbas spartesnis ir dainos smagesnės.

Žalgirio Stovykla 2010

Sat, 02 Oct 2010 21:23:06 +0200

Prabėgo dar vieneri metai, įpusėjo dar viena vasara, ir skautai vėl susirinko labai rimtam skautavimui Hampshire grafystėje esančioje Lietuvių Sodyboje, kur ir vėl vyko Anglijos Lietuvių skautų stovykla. Kasmet čia susirenka įvairaus amžiaus vaikai ir jau ne visai vaikai.

Žalgirio Stovykla 2010

2010 metų stovykla buvo skirta Žalgirio Mūšio 600-asias metines paminėti. Minėjome įdomiai – broliai vyčiai suorganizavo savą Žalgirio mūšį-žaidimą. Visą dieną vyko pasiruošimas - kas skydus gaminosi, kas maskuotes darėsi, o kas vėliavas su herbais piešė savam pulkui. Tačiau vienas ginklas pranoko visus mūsų kardus – didžiulė katapulta, šaudanti vandens balionais. Ją pasistatė patys broliai. Galiausiai, su dideliu energijos kiekiu ir grėsmingai nusiteikę laimėti, patraukėme į mišką kautis. Tikslas buvo paprastas – nuo priešininko rankos nuplėšti popierinę „gyvybę“. „Žuvusius“ gaivino „seselės“. Laimei, tikrų seselių neprireikė

Stovykla vyko devynias dienas, per kurias nuveikėmė labai daug. Pirmas porą dienų įsikūrinėjome pastovyklėse – statėmė pastovyklių vartus (sesės pasistengė – broliai pavydėjo), vėliavų stiebus bei tvarkėmės aplinką - juk jaukiau gyventi, kai aplink tvarka. Laimei, per visą laiką labai mažai lijo, tad visai netrukdė mums skautauti visu pajėgumu. Reikėjo daug ko išmokti, tad nešvaistėm laiko. Žaidėm įvairiausius žaidimus – judrius ir nelabai, atlikinėjome įvairias užduotis . Kai kurios vertė gerai galvas pasukti.

Dalyvavome skautoramoje, kurioje buvo išbandytos mūsų su skautavimu susijusios orientacinės, muzikinės bei mazgų rišimo žinios.

Brolis Romas mokina seses rišti mazgus

Jeigu kas ko ir nežinojo, turėjo progą išmokti. Juk kiekvienas tikras skautas privalo mokėti naudotis kompasu bei mokėti teisingai rišti mazgus, o ir dainų reikia žinoti, kad keliaujant ar dirbant būtų smagiau. Taip pat dalyvavome rungtyse, stiprinančiose komandinį darbą. Reikėjo įveikti įvairias kliūtis, tačiau tai būtų buvę neįmanoma be kitų sesių ir brolių pagalbos. Buvo tikrinamas ir mūsų ištvėrmingumas. Miške buvo paruoštas kliūčių ruožas. Reikėjo ir per virves lipti, ir po medžių šakomis palei žemę šliaužti, ir per judančius rąstus eiti, nepaliečiant žemės, ir sraunia upe bristi... Tačiau visiems labiausiai įsiminusi kliūtis buvo purvo vonia. Pasigailėtų neliko – visiems teko prašliaužti purvo ir vandens pilną duobę po sausų medžių šakomis, o, velnio nešti ir pamesti broliai ir sesės, vandens kibirą ar du ant galvos supildavo. Švaraus ir sauso neliko nė vieno. Po visų nuotykių patraukėmė į pievą prie sodybos, kur nuokalnėje buvo ištiesta didžiulė brezentinė vandens čiuožykla.

Vieną dieną visi skautai išsiruošė į žygį. Vyresnieji į ilgesnį, mažesnieji - į šiek tiek trumpesnį. Ėjome, pasiklydome, ėjome dar daugiau, nieko jau nebenorėjome, tik šokti į vėsų, viliojančiai mėlyną, baseiną. Kad ir kaip pavargom, jegų užteko visiems sugrįžti sveikiems ir gyviems, o ir į baseiną dar suspėjom.

LSS tarybos pirmininkas sv vs fil Gintas Taoras (kairėje) ir LSS Europos Rajono vadas sv vs fil Vladas Gedmintas.

Kuo arčiau stovyklos uždarymo, tuo vis garsiau skambėjo vienas žodis: „egzaminai!“. Visi su nekantrumu ir šiokiu tokiu nerimu mokėsi skautiškų gudrybių, juk, neišlaikius egzamino, negausi kaklaraiščio! Visi stengėsi, visiems ir sekėsi. Buvo išdalinta daug geltonų, raudonų bei vyšninių kaklaraiščių. Įpatingai sveikiname sesę Vidą bei brolį Mikel gavus garbingus žalius kaklaraiščius, ir brolį Vytą sveikiname tapus Vyčiu. Nors egzamino dieną jautėsi įtampa, tačiau tai visai nesustabdė mūsų linksmybių – ėjome į netoliese esančią šaudyklą, kur prižiūrint profesionalams, šaudėme tikrais šautuvais; o kol laukėm savo eilės eiti į šaudyklą, šaudėmė iš lankų.

Kiekvieną dieną pradėdavome ir baigdavome Vėliavos pagerbimu. Rytą prieš pusryčius ir vakare, visi, pasipuošę skautiškomis uniformomis, žygiuodavome pagerbti Vėliavos pakėlimą ir nuleidimą. Vėliava yra svarbus atributas kiekvienam skautui, nes esame patriotai, gerbiame savo Tėvynę, ir, nors esame toli, nepamirštame Lietuvos.

Stovykloje sulaukėme labai garbingo svečio iš Amerikos - v.s. Fil. Skautų sąjungos tarybos pirmininko Ginto Taoro - tad skautų sąjungos tarybą įspūdžiai ir informacija apie mus ir mūsų stovyklą pasieks iš pirmų lūpų.

Kiekvieną dieną užbaigdavome prie bendro laužo, kur visi kartu dainuodavom dainas, žaidėmė žaidimus, bei vaidinome. Galiausiai, vieningai sustoję ratu ir susikibę rankom, užgesindavom laužą ramia daina ir, palinkėję vieni kitiems labos nakties, eidavome išgerti šiltos kakavos su sausainiais ir jau tada galėjome ramiai eiti į savo šiltus, vabalų pilnus miegmaišius. Iki kitos stovyklos!

Paruošė pat sk Rusnė Daugėlaitė

Spalio 1d. 2010