Rudens žygis „Kalnų Ereliai 2010“

Autorius: pat. sk. Rusnė Daugėlaite
Data: 25 Nov 2010

Paskutinį spalio mėnesio savaitgalį, trys sesės ir šeši broliai išsiruošė į rimtą žygį „Kalnų Ereliai“. Susikrovę kuprines, kelionę pradėjome ankstyvą šeštadienio rytą Londono centre sėdę į autobusą vežantį į Velso sostinę - Kardifą.

Pasivaikščioję Kardife sėdome į vietinį autobusą kuris mus nuvežė į miestelį esantį netoliese mūsų žygio tikslo – Brecon Beacons nacionalio parko, kuriame stūkso aukščiausia pietų Velso viršūnė „Pen Y Fan“, esanti 886 metrų aukštyje. Nors Velsas yra pagarsėjęs kaip vienas lietingiausių Anglijos kampelių, mūsų nuostabai, pirmą žygio dieną švietė saulė. Pasiekę miestelį autobusu, pasileidome link nacionalinio parko. Ėjome nuostabiomis vietovėmis – aplink kalnai, miškai bei maži Velso miesteliai. Vos tik ištrūkome iš miesto, pasijutome, jog dabar jau tikras ruduo– kiekvienas medis vis kitoks, vienas už kitą gražesnis. Pasiekus Brecon Beacons nacionalinį parką vaizdai kvapą gniaužė. Miškai, kalnai, šen bei ten besiganančios avys, kalnų viršūnės po truputį jau dengėsi debesimis.

Visą dieną ėję, artėdami tikslo link, viršūnės, kuri prieš akis stūksojo visą dieną, o atrodė, kad neartėja, pradėjo temti, tad, kol dar šviesu, suradome miško proskyną stovyklavietei ir ten įsikūrėmė. Miškas buvo kaip iš pasakos – tamsus, tankus, be galo drėgnas ir nykus. Pavakarę pradėjo kilti rūkas, uždengdamas miško viršūnes lėtai slinko link mūsų. Įsikūrę stovyklavietę, šiaip ne taip užsikūrę laužą ir sočiai pavalgę, dar ilgai sedėjome prie laužo. Miškas buvo pilnas garsų, o tamsu - nors į akį durk. Tuoj ir kiekvieno vaizduotė pradėjo veikti, kas ką įsivaizdavo... Buvo ir baisu, ir juokinga. Smarkiau įsilijus, nuėjome miegoti – rytoj laukia sunki diena.

Ryte anksti atsikėlę, pavalgę ir sutvarkę stovyklavietę, visą savo mantą sudėjome į krūvą po medžiais, uždengėme ir patraukėme į Pen Y Fan kalno viršūnę. Dėja, tą rytą buvo tankus rūkas, tad užlipę kiek aukščiau, jau ėjome debesyje. Iš pradžių kopti buvo vienas juokas, tačiau vėliau nebuvo juokinga nė vienam. Vieniems kopti buvo lengviau, kitiems sunkiau – sesės jau buvo pasidavusios tris kartus, tačiau skatinamos brolių ir noro įveikti save, visi sėkmingai užkopėme į aukščiausią pietinio Velso tašką. Triumfo jausmo apimti, viršūnėje jautėmes kaip ereliai. Rūkas buvo toks tankus, kad net už poros metrų esančio žmogaus matėsi tik siluetas. Nors ir nematėme nieko toliau nei klifo kraštas, visai tuo nenusivylėme. Stovėti ant skardžio krašto, žiūrėti žemyn ir matyti visur tik baltą tirštumą buvo neapsakomas jausmas. Jautėmės tarsi atsidūrę rojuje. Tačiau per ilgai užsibūti viršūnėje negalėjome, traukiniai iš miestelio važiuoja retai, o mum reikia laiku būti Kardife, kad į autobusą, vežantį namo, suspėtumėm. Ilgai netrukę, nusileidome nuo kalno, susirinkome mantą ir šaukštais iškabinę šokoladinį sviestą patraukėme namų link. Labai skubėjome, ėjome greitu tempu, nebuvo lengva, tačiau tik pasiekę traukinių stotį supratome, kaip iš tiesų buvo sunku.

Sulaukę traukinio, sėkmingai pasiekėme savo autobusą, ir jau autobuse, patogiai įsitaisę, atsipalaidavom, ir pajutom, kad jau važiuojam namo. Nors ir buvome visai pavargę, purvini ir šlapi, tačiau visi buvome labai laimingi ir jau kūrėme planus sekančiam kartui. Per dvi dienas nuėjome apie 40 kilometrų, kopėme aukštyn, ir leidomės žemyn, įkopėme į aukščiausią pietinio Velso tašką „Pen Y Fan“, pamatėme nuostabių vaizdų, ir nesiruošiame sustoti. Jau kuriame planus ten sugrįžti žiemą.