Žalgirio Stovykla 2010

Autorius: pat. sk. Rusnė Daugėlaitė
Data: 2 Oct 2010

Prabėgo dar vieneri metai, įpusėjo dar viena vasara, ir skautai vėl susirinko labai rimtam skautavimui Hampshire grafystėje esančioje Lietuvių Sodyboje, kur ir vėl vyko Anglijos Lietuvių skautų stovykla. Kasmet čia susirenka įvairaus amžiaus vaikai ir jau ne visai vaikai.

2010 metų stovykla buvo skirta Žalgirio Mūšio 600-asias metines paminėti. Minėjome įdomiai – broliai vyčiai suorganizavo savą Žalgirio mūšį-žaidimą. Visą dieną vyko pasiruošimas - kas skydus gaminosi, kas maskuotes darėsi, o kas vėliavas su herbais piešė savam pulkui. Tačiau vienas ginklas pranoko visus mūsų kardus – didžiulė katapulta, šaudanti vandens balionais. Ją pasistatė patys broliai. Galiausiai, su dideliu energijos kiekiu ir grėsmingai nusiteikę laimėti, patraukėme į mišką kautis. Tikslas buvo paprastas – nuo priešininko rankos nuplėšti popierinę „gyvybę“. „Žuvusius“ gaivino „seselės“. Laimei, tikrų seselių neprireikė

Stovykla vyko devynias dienas, per kurias nuveikėmė labai daug. Pirmas porą dienų įsikūrinėjome pastovyklėse – statėmė pastovyklių vartus (sesės pasistengė – broliai pavydėjo), vėliavų stiebus bei tvarkėmės aplinką - juk jaukiau gyventi, kai aplink tvarka. Laimei, per visą laiką labai mažai lijo, tad visai netrukdė mums skautauti visu pajėgumu. Reikėjo daug ko išmokti, tad nešvaistėm laiko. Žaidėm įvairiausius žaidimus – judrius ir nelabai, atlikinėjome įvairias užduotis . Kai kurios vertė gerai galvas pasukti.

Dalyvavome skautoramoje, kurioje buvo išbandytos mūsų su skautavimu susijusios orientacinės, muzikinės bei mazgų rišimo žinios.

Jeigu kas ko ir nežinojo, turėjo progą išmokti. Juk kiekvienas tikras skautas privalo mokėti naudotis kompasu bei mokėti teisingai rišti mazgus, o ir dainų reikia žinoti, kad keliaujant ar dirbant būtų smagiau. Taip pat dalyvavome rungtyse, stiprinančiose komandinį darbą. Reikėjo įveikti įvairias kliūtis, tačiau tai būtų buvę neįmanoma be kitų sesių ir brolių pagalbos. Buvo tikrinamas ir mūsų ištvėrmingumas. Miške buvo paruoštas kliūčių ruožas. Reikėjo ir per virves lipti, ir po medžių šakomis palei žemę šliaužti, ir per judančius rąstus eiti, nepaliečiant žemės, ir sraunia upe bristi... Tačiau visiems labiausiai įsiminusi kliūtis buvo purvo vonia. Pasigailėtų neliko – visiems teko prašliaužti purvo ir vandens pilną duobę po sausų medžių šakomis, o, velnio nešti ir pamesti broliai ir sesės, vandens kibirą ar du ant galvos supildavo. Švaraus ir sauso neliko nė vieno. Po visų nuotykių patraukėmė į pievą prie sodybos, kur nuokalnėje buvo ištiesta didžiulė brezentinė vandens čiuožykla.

Vieną dieną visi skautai išsiruošė į žygį. Vyresnieji į ilgesnį, mažesnieji - į šiek tiek trumpesnį. Ėjome, pasiklydome, ėjome dar daugiau, nieko jau nebenorėjome, tik šokti į vėsų, viliojančiai mėlyną, baseiną. Kad ir kaip pavargom, jegų užteko visiems sugrįžti sveikiems ir gyviems, o ir į baseiną dar suspėjom.

Kuo arčiau stovyklos uždarymo, tuo vis garsiau skambėjo vienas žodis: „egzaminai!“. Visi su nekantrumu ir šiokiu tokiu nerimu mokėsi skautiškų gudrybių, juk, neišlaikius egzamino, negausi kaklaraiščio! Visi stengėsi, visiems ir sekėsi. Buvo išdalinta daug geltonų, raudonų bei vyšninių kaklaraiščių. Įpatingai sveikiname sesę Vidą bei brolį Mikel gavus garbingus žalius kaklaraiščius, ir brolį Vytą sveikiname tapus Vyčiu. Nors egzamino dieną jautėsi įtampa, tačiau tai visai nesustabdė mūsų linksmybių – ėjome į netoliese esančią šaudyklą, kur prižiūrint profesionalams, šaudėme tikrais šautuvais; o kol laukėm savo eilės eiti į šaudyklą, šaudėmė iš lankų.

Kiekvieną dieną pradėdavome ir baigdavome Vėliavos pagerbimu. Rytą prieš pusryčius ir vakare, visi, pasipuošę skautiškomis uniformomis, žygiuodavome pagerbti Vėliavos pakėlimą ir nuleidimą. Vėliava yra svarbus atributas kiekvienam skautui, nes esame patriotai, gerbiame savo Tėvynę, ir, nors esame toli, nepamirštame Lietuvos.

Stovykloje sulaukėme labai garbingo svečio iš Amerikos - v.s. Fil. Skautų sąjungos tarybos pirmininko Ginto Taoro - tad skautų sąjungos tarybą įspūdžiai ir informacija apie mus ir mūsų stovyklą pasieks iš pirmų lūpų.

Kiekvieną dieną užbaigdavome prie bendro laužo, kur visi kartu dainuodavom dainas, žaidėmė žaidimus, bei vaidinome. Galiausiai, vieningai sustoję ratu ir susikibę rankom, užgesindavom laužą ramia daina ir, palinkėję vieni kitiems labos nakties, eidavome išgerti šiltos kakavos su sausainiais ir jau tada galėjome ramiai eiti į savo šiltus, vabalų pilnus miegmaišius. Iki kitos stovyklos!

 

 

 

Paruošė pat sk Rusnė Daugėlaitė

Spalio 1d. 2010